Kaip mes netyčia atsidūrėm Nidoj...

Sako, jei kažko labai labai nori, visa visata slapčia susimoko, kad padėtų tau tai gauti.
Ir iš tikro, aš taip stipriai norėjau aplankyti Nidą, ir taip graužiausi, jog manęs šią vasarą ten nebus, kad likimas ėmė ir pakišo man galimybę. Tarsi iš dangaus nukrito. Sutapimai, sutapimai visur...

Ką gi, penktadienis, sėdim su Linute autobuse ir dardam link jūros.  Kol Lina miega, spėju perskaityti pusę knygos "Tą vakarą Dievas mirė". Knyga - apie gerus ir blogus žmones. Apie tai, kaip geri lieka neįvertintais, o blogi - pasiekia aukštumas. Priverčia susimąstyti. Mūsų kelionė ilga, bet kadangi važiuojam su persėdimais ir visur vėluojam - nuobodžiauti netenka.

Ir štai, Nida. Benas pasitinka ne "beniška" muzika ir kažkiek nuvilia - Merūnas švenčia savo jubiliejų ir mums lipant į kalną traukia vis aukštesnes natas. Tempiam kuprines aukštyn laiptais į Baltąjį kambarį su entuziazmu ir lengva baime - kaip čia reikės pranešti, kad jau atvykom... Aplanko jausmas, panašus į tą, kai keli metai po baigimo užsuki į mokyklą, o ten šeimininkauja jau visai nauji žmonės - tau nepažįstami. Sienos tos pačios, daiktai tie patys, prisiminimai tie patys, tik va veidai - visai nauji... Ir jau jautiesi svetimas. :)

Maniau, kad virtuvė stipriai pasikeis, kai dauguma kolektyvo - nauji veidai. Bet, regis, klydau (noriu tuo tikėti). Tiek, kiek pamačiau ir išgirdau per pusantros dienos tam Dievo užmirštam, bet mūsų numylėtam urve, leido man suprasti, jog ši vasara In Vino virtuvėje bus tokia pat smagi, kaip ir prieš tai buvusios. Netgi manau, kad visi tie žmonės gale vasaros (dėka Vitos ir Linos) pasileis plaukus, šliaužios iš vieno cecho į kitą vamzdžiais ir dainuos "Šokoladinė diena, o-o-o!" Ir šnekėsis su maistu. Ir tai bus taip pat normalu, kaip iki šiol. Nieko nebestebins, jei kas nors sėdės ant šaldytuvo ar gulės palindęs po stalu. Jei skraidys citrinos, morkos, obuoliai ar ištirpusių ledų saujos. Jei staiga, 1 h nakties užeis švarinimosi manija, ir niekas neis namo, nes iki paryčių visi šveis virtuvę. Nes TAKEŠI pyles narsolei vysada pasirošę ginti TAKEŠI pylis!!!


Žinot, kaip sakoma liaudyje, kai nematai - širdies neskauda. Galvojau, kad skaudės, nes ir vėl pamačiau darbą virtuvėj, ir žinau, kaip jo pasiilgsiu vasarą lindėdama savo ofisiuke tarp popierių krūvų.

BET!
ech, kaip aš klydau...
Man nei kiek neliūdna, atvirkščiai, džiaugiuosi, kad gavau progą pamatyti, kaip vyksta darbas be mūsų. Jis vyksta tobulai.

Dabar galiu ramia širdimi palikti ramybėj In Vino In Nida virtuvę - nes žinau, kad ji patikimose rankose.
Viskas bus gerai.
O jei kažkas bus blogai, žinau, kad jie padarys viską taip, kad būtų ir vėl gerai.

Stiprybės ir geros vasaros, Brigada nr. 2!
Kumštukas! :)

Nauja pradžia - nauji nuotykiai?

I have always believed, and I still believe, that whatever good or bad fortune may come our way we can alwaus give it meaning and transformit into something of value. -Hermann Hesse

Pradžios būna sunkiausios. Tą sakinį tikriausiai esate girdėję ne kartą ir ne du. Tiesa tokia, kad ne pati pradžia būna sunkiausia, o nusiteikimas į tą pradžią.

Vykau į Nidą su mintimi, kad viskas bus kitaip. Nežinojau, kaip reiks užkopti iki Dievų būveinės - baro, nežinojau, kaip sveikintis su žmonėmis virtuvėje, juk anksčiau atvykdavau jau tada, kai būdavo širdžiai mieli žmonės. Tik ne šį kartą. Tačiau norint tobulėti juk reikia pokyčių. 

Iš tiesų viskas prasidėjo dar tuomet, kai bėgau į paskutinį keltą, keliantį į Smiltynę, bėgau su nepažįstama panele, kuri jau kitą vakarą tapo tikrai senosios virtuvės šešėliu, dalimi. Pritapo mergaitė labai greitai ir sklandžiai prie senosios tvarkos. 

Atvykus į Nidą reikėjo pasidėti daiktus, todėl kopiau per mūsų tiek išbėgiotą, išvaikščiotą, nutryptą kalnelį, kuris pasirodė be galo ilgas ir iš tiesų labai panašus į Sizifo kalną.. Ar bent jau aš taip atrodžiau, kai kopiau su savo lagaminėliu, nes jau buvo kilusi mintis viską mesti ir parkritus verkti graudžiai pasikukčiojant..

Atsivėręs vaizdas ir nudžiugino, nes čia gi vasaros namai, tačiau ir nuliūdino, suvokus, kad tikriausiai nebebus taip, kaip anksčiau, nebegrįšiu iš darbo ir neskubėsiu su kuria nors iš mergaičių iki bankomato, neskubėsiu iš bankomato iki Fakso ir tikriausiai nebematysiu Gnomų šokių virtuvėje. Graudu..

Judam toliau. Pasisveikinus su Andriumi nubildėjau iki virtuvės, ir tik nusileidus suvokiau, senos tvarkos nelikę, teks imtis darbo.. Pirmą atvykimo vakarą pasielgiau labai negražiai, prašniukštinėjau virtuvėje šaldytuvus.. Ir suvokiau, žmonės nežino, kur kas turi būti.. Taip išmėtytus produktus belekaip nemačiau net tada, kai Petras dirbo..

Nauja diena, nauji iššūkiai.. Atėjau ir ėmiausi darbo.. Jau buvau puolusi kone į depresiją, kad nieko nėra seno virtuvėje, kad viską reikia perkeisti, kai netikėtai tarpduryje matau Robertą Žiogą. Taip taip taip, brangieji. Ir tą akimirką buvau tikrai laiminga, nes juk dviem lengviau kovoti už seną tvarką nei vienai.. Tai ėmėmės kartu darbo ir dienos pabaigoje virtuvė kaip tikri brigados namai, jau galima ir spalvų paragauti ir garstyčias patikrinti.. 

Kiekvienas virtuvės centimetras primena ankstesnius metus, linksmus nuotykius, išgyventus kartu. Nuėjus į plovyklą pamenu labai koordinuotai ir tiksliai besisukančią Liną, pamačius baziliką pamenu Karoliną, į duonos stalą pažvelgus, iškart prieš akis iškilo Astos atvaizdas, pamačius Džiugą, norėtųsi iš tikro matyti ir Dovilę. Jolita, kažkodėl, nežinau kodėl, kai pamačiau mūsų baltas kepures, prisiminiau tave ir tavo nesmunkančius plaukus.. Tačiau juokingiausia buvo tai, kai virtuvėje kalba pasisuko apie blynus, ir iš niekur atsirado Robertas, su ta nuotrauka, mano blynų nuotrauka.. Kartais seni įpročiai nedingsta..

Tačiau virtuvė juk ta vieta, kur visada linksma, todėl daviau sau žodį, jog niekada čia nebus liūdna, kad niekas nesipyks, nebent tik dėl to, kas ką paruoš pirmas. Kol kas dar viskas vyksta pagal mano planą, nėra liūdna, kartais gal nuobodu, bet tikrai neliūdna. Nors liūdna, kad nėra nei kitkat ledų, nei su riešutukais.. Bet viskas bus gerai, bent jau aš taip manau. 

Laukiu atsidarant Fakso, įdomu, kaip viskas klostysis šią vasarą.. Ar bus Cuba Party, ar Vitos Dvigubų Festivalis, po kurio dažniausiai yra sakoma tik viena frazė "Ačio". Tai laukiu aš savo damučių atvykstant, nepasididžiuojant, nes juk Nida be jūsų kaip pajūris be gintarų.. 

Norėtųsi žinoma atsisveikinti kaip nors iškilmingai, bet neatsisveikinsiu, nes juk puikiai suvokiam tai, jog susitiksim, ne kartą ir ne du. ne tik nauja virtuvės brigada girdės legendas apie Karoliną, Jolitą, Astą, Ritą, Dovilę, Liną bet ir mano vaikai, jų vaikai ir anūkai. 

Tai tariu "Ačio", kad skaitėt ir iki susitikimo, mielos damos..