Nauja pradžia - nauji nuotykiai?

I have always believed, and I still believe, that whatever good or bad fortune may come our way we can alwaus give it meaning and transformit into something of value. -Hermann Hesse

Pradžios būna sunkiausios. Tą sakinį tikriausiai esate girdėję ne kartą ir ne du. Tiesa tokia, kad ne pati pradžia būna sunkiausia, o nusiteikimas į tą pradžią.

Vykau į Nidą su mintimi, kad viskas bus kitaip. Nežinojau, kaip reiks užkopti iki Dievų būveinės - baro, nežinojau, kaip sveikintis su žmonėmis virtuvėje, juk anksčiau atvykdavau jau tada, kai būdavo širdžiai mieli žmonės. Tik ne šį kartą. Tačiau norint tobulėti juk reikia pokyčių. 

Iš tiesų viskas prasidėjo dar tuomet, kai bėgau į paskutinį keltą, keliantį į Smiltynę, bėgau su nepažįstama panele, kuri jau kitą vakarą tapo tikrai senosios virtuvės šešėliu, dalimi. Pritapo mergaitė labai greitai ir sklandžiai prie senosios tvarkos. 

Atvykus į Nidą reikėjo pasidėti daiktus, todėl kopiau per mūsų tiek išbėgiotą, išvaikščiotą, nutryptą kalnelį, kuris pasirodė be galo ilgas ir iš tiesų labai panašus į Sizifo kalną.. Ar bent jau aš taip atrodžiau, kai kopiau su savo lagaminėliu, nes jau buvo kilusi mintis viską mesti ir parkritus verkti graudžiai pasikukčiojant..

Atsivėręs vaizdas ir nudžiugino, nes čia gi vasaros namai, tačiau ir nuliūdino, suvokus, kad tikriausiai nebebus taip, kaip anksčiau, nebegrįšiu iš darbo ir neskubėsiu su kuria nors iš mergaičių iki bankomato, neskubėsiu iš bankomato iki Fakso ir tikriausiai nebematysiu Gnomų šokių virtuvėje. Graudu..

Judam toliau. Pasisveikinus su Andriumi nubildėjau iki virtuvės, ir tik nusileidus suvokiau, senos tvarkos nelikę, teks imtis darbo.. Pirmą atvykimo vakarą pasielgiau labai negražiai, prašniukštinėjau virtuvėje šaldytuvus.. Ir suvokiau, žmonės nežino, kur kas turi būti.. Taip išmėtytus produktus belekaip nemačiau net tada, kai Petras dirbo..

Nauja diena, nauji iššūkiai.. Atėjau ir ėmiausi darbo.. Jau buvau puolusi kone į depresiją, kad nieko nėra seno virtuvėje, kad viską reikia perkeisti, kai netikėtai tarpduryje matau Robertą Žiogą. Taip taip taip, brangieji. Ir tą akimirką buvau tikrai laiminga, nes juk dviem lengviau kovoti už seną tvarką nei vienai.. Tai ėmėmės kartu darbo ir dienos pabaigoje virtuvė kaip tikri brigados namai, jau galima ir spalvų paragauti ir garstyčias patikrinti.. 

Kiekvienas virtuvės centimetras primena ankstesnius metus, linksmus nuotykius, išgyventus kartu. Nuėjus į plovyklą pamenu labai koordinuotai ir tiksliai besisukančią Liną, pamačius baziliką pamenu Karoliną, į duonos stalą pažvelgus, iškart prieš akis iškilo Astos atvaizdas, pamačius Džiugą, norėtųsi iš tikro matyti ir Dovilę. Jolita, kažkodėl, nežinau kodėl, kai pamačiau mūsų baltas kepures, prisiminiau tave ir tavo nesmunkančius plaukus.. Tačiau juokingiausia buvo tai, kai virtuvėje kalba pasisuko apie blynus, ir iš niekur atsirado Robertas, su ta nuotrauka, mano blynų nuotrauka.. Kartais seni įpročiai nedingsta..

Tačiau virtuvė juk ta vieta, kur visada linksma, todėl daviau sau žodį, jog niekada čia nebus liūdna, kad niekas nesipyks, nebent tik dėl to, kas ką paruoš pirmas. Kol kas dar viskas vyksta pagal mano planą, nėra liūdna, kartais gal nuobodu, bet tikrai neliūdna. Nors liūdna, kad nėra nei kitkat ledų, nei su riešutukais.. Bet viskas bus gerai, bent jau aš taip manau. 

Laukiu atsidarant Fakso, įdomu, kaip viskas klostysis šią vasarą.. Ar bus Cuba Party, ar Vitos Dvigubų Festivalis, po kurio dažniausiai yra sakoma tik viena frazė "Ačio". Tai laukiu aš savo damučių atvykstant, nepasididžiuojant, nes juk Nida be jūsų kaip pajūris be gintarų.. 

Norėtųsi žinoma atsisveikinti kaip nors iškilmingai, bet neatsisveikinsiu, nes juk puikiai suvokiam tai, jog susitiksim, ne kartą ir ne du. ne tik nauja virtuvės brigada girdės legendas apie Karoliną, Jolitą, Astą, Ritą, Dovilę, Liną bet ir mano vaikai, jų vaikai ir anūkai. 

Tai tariu "Ačio", kad skaitėt ir iki susitikimo, mielos damos..