Who says nothing is impossible..

Visgi koks keistas sutvėrimas yra žmogus! Vieną dieną, atrodo, gali nuversti kalnus, o kitą  - tam, kad pakeltum karštos kavos puodelį nuo stalo, reikia sukaupti visas, turbūt, likusias jėgas. Vieną dieną jauti, kad gyvenimas yra puikus, gali eiti gatve ir šypsotis aplinkiniams, o kitą - tiesiog įsikniaubti į pagalvę, į ausis įsikišti       ausinukus ir "atsjungti" nuo pasaulio bent kelioms valandoms.
Nepaisant to, gyvenimas eina, judėti reikia. Ir posakis, jog "nieko nėra neįmanomo" tampa įprastas ir suprantamas. "NIEKO" yra tai, ką mes veikiame pastarosiomis dienomis. Mes NIEKO nedirbame, beveik NIEKO nevalgome ir NIEKO nemąstome. Tam tikra prasme tai primena mokslo metus, jei atmesiu faktą, kad per mokslo metus NIEKO daugiu neveikiu, tik valgau. (Nežinau kaip jūs, In Konferenc salės merginos, bet aš tai tikrai).
Ir šitas įrašas atsirado iš NIEKO.
Ar ne per dažnai aš kartoju šį žodį? Galiu save pateisinti tik tuo, kad kaip gyveni, toks ir esi. Tikiuosi, kad, laikui bėgant, iš didžiulio nepasitenkinimo niekuo atsiras didžiulė darbo apkrova, kurios tikiuosi kasdien, eidama į darbą ir iš kurios atsiranda įvykiai ir pasakojimai, kurių jau pradedu ilgėtis.
"Man reikia įspūdžių" - taip dar prieš kelias dienas pasakiau Karolinai eilinį kartą sėdėdama ant laiptų ir mąstydama apie nenumaldomai artėjančias dienas, kai "NIEKO" taps ne kankyne, o bent šiokia tokia atgaiva.