Apie liūdesį, kitą šeimą ir dalykus, kurių niekada nepamiršiu.

"In the end, we'll all become stories." 

                                                   - Margaret Atwood


Žinot tą liūdesį ir savotišką skausmą dėl dalykų, kurie niekada nebe pasikartos?
Toks liūdesys man užeidavo vaikystėje, kaskart grįžtant iš kaimo namo. Kaskart bebaigiant suvalgyti braškinių ledų porciją. Kaskart, klausant savo mėgstamiausios dainos pabaigos.
Toks pat liūdesys apima ir dabar, kai suprantu, kad į Nidą negrįšiu. Bent jau taip, kaip iki šiol grįždavau - gyventi. Tris nuostabius vasaros mėnesius išdidžiai galėdavau Nidą vadinti savo Namais. Tačiau, kaip užaugę vaikai palieka savo gimtus namus, taip ir aš palieku Nidą. Žinau, grįšiu čia dar daug kartų, bet jau tik kaip svečias.

Jūs net neįsivaizduojate, kiek DAUG man davė dvi vasaros Nidoje.
Dievinau tas dienas, kai šviesdavo saulė ir eidavome prie jūros.
Dievinau tas dienas, kai lydavo ir mes sėdėdavom baltam kambary, valgydavom užpilamas sriubytes ir žiūrėdavom "Marimar".
Dievinau tą garsą, kai ryte vėjas pro atdarą langą plaiksto sunkią užuolaidą ir kažkur kitoje kambario pusėje ūžia ventiliatorius.
Dievinau tas dienas, kai reikėdavo eiti į darbą.
Dievinau ir tas, kai į darbą nereikėdavo.
Dievinau rytus, kai man leisdavo "pavogti" vieną kitą lietinį, kurį kaip kokią plotkelę, dalindavomės su Vita.
Dievinau vakarus, kai tvarkant virtuvę muzika grodavo taip garsiai, kad išmušdavo visas blogas mintis iš mūsų pavargusių sielų.
Dievinau "Faksą", kuris mus priimdavo net ir pervargusias, purvinas ir klaikiai piktas.
Dievinau mūsų šefus, kurie net ir galėdami būti blogiausiais pasaulyje, būdavo geriausi pasaulyje.
Dievinau maisto karus, skraidančius pyragus, šokinėjančius česnakus ir ledus, kurie visada būdavo arba per daug sušalę, arba per daug ištižę.
Dievinau tuos momentus, kai reikėdavo lipti ant stogo išdžiaustyti skalbinių.
Dievinau mūsų balkoną ir tai, kaip jis virsdavo tarpkambarine diskusijų erdve visais gyvenimo klausimais.
Dievinau Pepę, kuris visada atrodydavo kietesnis nei mes.
Dievinau tą faktą, kad visos vaikštom Vitos padarytomis šukuosenomis ir dažomės Dovilės atvežtomis priemonėmis. Kaip kokia didelė šeima, kuri viskuo dalinasi.
Dievinau mūsų kambarį net ir tada, kai tampėm čiužinius statydamos "White Room Chill Out Lounge Bar".
Dievinau tas vasaras nuo pradžios iki pat pabaigos ir dar toliau.

Dievinau žmones, su kuriais dirbau ir gyvenau.

Mes buvome kumštukas. Mes buvome komanda. Mes buvome Šeima.


Sako, nereikia verkti dėl to, kas baigėsi, geriau nusišypsoti, kad tai apskritai įvyko. Ir aš šypsausi. Pro ašaras.
Nes kad ir kas nutiktų ateityje, aš niekuomet nepamiršiu Nidos.

Konferencijų salės damos, mes pamiršome savo tinklaraštį, kuris taip sunkiai gimdomas, niekada taip ir neišvydo ir nepasigerėjo marguoju pasauliu!
Skaitau tuos, deja, tik du įrašus ir negaliu neprisiminti visko, kas gera mums nutiko praėjusią vasarą. Tam tikra prasme, teisinu mus visas: mes nepildėme mūsų dienoraščio vien dėl to, kad tam paprasčiausiai neturėjome laiko, o ir noro tarp darbo ir nuostabiausių iki šiol mano gyvenimo vakarų paprasčiausiai nelikdavo
Bet juk tai nėra taip blogai. Visa tai taip stipriai įsirėžė į mūsų atmintį, jog iki šiol gyvename vien tuo, kas gero, o kartais ir karčiai juokingo, su trupinėliu "andriškos" ironijos mus ištikdavo. Ir kaip gera žinoti, kad aš ten buvau! Gėriau daug alaus ir jokio midaus, ragavau kiekvieną dieną, net tada, kai skonis būdavo nepakenčiamas.
Kai šiuo metu palaikome savo ryšius laidais ir retais susitikimais, aš žinau viena: niekada netikėjau, kad per dvi vasaras įmanoma surasti tokių žmonių, kurie, turiu tam daug noro, pasiliktų mano gyvenime amžinai. Ir tik neseniai pagalvojau, kad čia būta likimo galios - juk ne veltui sutikome viena kitą: visos tokios skirtingos ir tuo pačiu panašios, kažkuo papildančios viena kitą ir atleidžiančios viską, kas galbūt kitiems atrodytų neteisinga ir gėdinga. Aš laukiu, kad gyvenime nutiktų kažkas, kai aš suprasiu, dėl kokių priežasčių sutikau būtent Jus, o ne bet ką kitą iš šio pasaulio.
Niekada nemokėjau užbaigti to, ką  noriu parašyti. Ir bet kokios mokykloje ar universitete duotos formulės manęs to taip ir neišmokė. Todėl aš neužbaigiu. Vis tiek dar niekas šioje istorijoje nebaigta. Ir mes būtinai tai pratęsime. Jei ne su tokiu sprogimu kaip ankščiau, tai bent jau panašiai.Esu įsitikinusi, kad mes vis dar norime sukurti naujų istorijų ir legendų.

P.S.

Norite mano 7 vasaros akimirkų? Mano atmintyje tai sustojo amžiams, lyg būtų nuotraukos.

1. Tempiu savo perpildytą lagaminą į stotelę, iš kurios autobusu pajudėjau link Nidos.
2. Mūsų šviesus kambarys.
3. Ryto kvapas, kai dar mieganti einu darbą.
4. Žvaigždėtas dangus prie jūros.
5. Apšviestos  Nidos gatvės.
6. Faksas.
7. Jūs.