"In the end, we'll all become stories."
- Margaret Atwood
Žinot tą liūdesį ir savotišką skausmą dėl dalykų, kurie niekada nebe pasikartos?
Toks liūdesys man užeidavo vaikystėje, kaskart grįžtant iš kaimo namo. Kaskart bebaigiant suvalgyti braškinių ledų porciją. Kaskart, klausant savo mėgstamiausios dainos pabaigos.
Toks pat liūdesys apima ir dabar, kai suprantu, kad į Nidą negrįšiu. Bent jau taip, kaip iki šiol grįždavau - gyventi. Tris nuostabius vasaros mėnesius išdidžiai galėdavau Nidą vadinti savo Namais. Tačiau, kaip užaugę vaikai palieka savo gimtus namus, taip ir aš palieku Nidą. Žinau, grįšiu čia dar daug kartų, bet jau tik kaip svečias.
Jūs net neįsivaizduojate, kiek DAUG man davė dvi vasaros Nidoje.
Dievinau tas dienas, kai šviesdavo saulė ir eidavome prie jūros.
Dievinau tas dienas, kai lydavo ir mes sėdėdavom baltam kambary, valgydavom užpilamas sriubytes ir žiūrėdavom "Marimar".
Dievinau tą garsą, kai ryte vėjas pro atdarą langą plaiksto sunkią užuolaidą ir kažkur kitoje kambario pusėje ūžia ventiliatorius.
Dievinau tas dienas, kai reikėdavo eiti į darbą.
Dievinau ir tas, kai į darbą nereikėdavo.
Dievinau rytus, kai man leisdavo "pavogti" vieną kitą lietinį, kurį kaip kokią plotkelę, dalindavomės su Vita.
Dievinau vakarus, kai tvarkant virtuvę muzika grodavo taip garsiai, kad išmušdavo visas blogas mintis iš mūsų pavargusių sielų.
Dievinau "Faksą", kuris mus priimdavo net ir pervargusias, purvinas ir klaikiai piktas.
Dievinau mūsų šefus, kurie net ir galėdami būti blogiausiais pasaulyje, būdavo geriausi pasaulyje.
Dievinau maisto karus, skraidančius pyragus, šokinėjančius česnakus ir ledus, kurie visada būdavo arba per daug sušalę, arba per daug ištižę.
Dievinau tuos momentus, kai reikėdavo lipti ant stogo išdžiaustyti skalbinių.
Dievinau mūsų balkoną ir tai, kaip jis virsdavo tarpkambarine diskusijų erdve visais gyvenimo klausimais.
Dievinau Pepę, kuris visada atrodydavo kietesnis nei mes.
Dievinau tą faktą, kad visos vaikštom Vitos padarytomis šukuosenomis ir dažomės Dovilės atvežtomis priemonėmis. Kaip kokia didelė šeima, kuri viskuo dalinasi.
Dievinau mūsų kambarį net ir tada, kai tampėm čiužinius statydamos "White Room Chill Out Lounge Bar".
Dievinau tas vasaras nuo pradžios iki pat pabaigos ir dar toliau.
Dievinau žmones, su kuriais dirbau ir gyvenau.
Mes buvome kumštukas. Mes buvome komanda. Mes buvome Šeima.
Sako, nereikia verkti dėl to, kas baigėsi, geriau nusišypsoti, kad tai apskritai įvyko. Ir aš šypsausi. Pro ašaras.
Nes kad ir kas nutiktų ateityje, aš niekuomet nepamiršiu Nidos.
Nuostabu.. Skaitau ir netikiu, kad visa tai jau praeitis, kad viską išgyvenom, kad viską patyrėm KARTU :) Ką aš dievinau, be tų paminėtų ir tikrai dievinamų faktų, Nidoje:
AtsakytiPanaikinti1. Dievinau tai, kad dalindavomės viskuo, net ir paskutiniomis pistacijomis.
2. Dievinu tai, ką mes veikdavome, kai nebūdavo čekių.
3. Taip pat ir tai dievinu, kaip pasidarydavo visiškai vienodai, ir nebekreipdavome dėmesio į 3 lendančių užsakymų eilę.
4. Dievinu visus keiskmažodžius, kurie stresinėse situacijose sukeldavo nuoširdų visų juoką.
5. Dievinu visus Karolinos ginčus su Andriumi :D
6. Dievinu tai, kad norint gauti blyną iš Astos, pirmiausia reikėdavo atlikti gerą darbuką..
7. Dievinu tai, kad pesto padažo arba būdavo labai daug, arba jis būdavo labai skystas.
8. Dievinu tai, kaip Jolita per laisvas niekada nepraleisdavo "Meilės trikampio" (ar kaip ten), o užsukusi į virtuvę, visada papasakodavo, ką matė.
9. Dievinau tai, kad būtent per laisvas tik nuėjus pokaituko nusnausti, sulaukdavau skambučio, kad trūksta arba sūrio, arba citrinų, arba apelsinų.
10.Dievinau tai, kad vakarais visos vos ne į eilę sustodavo susipinti plaukus. Aišku, iš pradžių buvo ir nejaukių žvilgsnių ir komentarų, kad galva neplauta, bet tikrai džiaugiausi, kad tai baigėsi.
Mes susigyvenom, ir tai tikrai džiugina. Visada žinojau, kad nors ir neplauta galva, nesidažiusi, išberta, bet vistiek su manim nuoširdžiai bendrauja, šypsosi, patiki paslaptis, svajones, siekius. Taip gera, jog per dvi nuostabias mano gyvenimo vasaras aš supratau, kad šeima gali tapti visiškai skirtingi žmonės, kurie įprastomis aplinkybėmis net nesusitiktų. Bet dėkoju likimui, kad jus sutikau, kad per dvi vasaras patyriau tai, ko tikrai nebūčiau patyrusi kur kitur :) Dievinu In Vino In Nida virtuvę, kurioje suradau šeimą.
AČIŪ Albinai, dėl kurios šizofrenijos Tu ir atvykai į In Vino virtuvę. ech, tie laimingi atsitiktinumai.. :D
PanaikintiNepamirškim ir Petro. Tas žmogus išlaisvino mano monstrus. :D
PanaikintiPanos, Jūs nuostabios, aš braukiu ašaras visa tai skaitydama :)
AtsakytiPanaikinti