Kaip mes netyčia atsidūrėm Nidoj...

Sako, jei kažko labai labai nori, visa visata slapčia susimoko, kad padėtų tau tai gauti.
Ir iš tikro, aš taip stipriai norėjau aplankyti Nidą, ir taip graužiausi, jog manęs šią vasarą ten nebus, kad likimas ėmė ir pakišo man galimybę. Tarsi iš dangaus nukrito. Sutapimai, sutapimai visur...

Ką gi, penktadienis, sėdim su Linute autobuse ir dardam link jūros.  Kol Lina miega, spėju perskaityti pusę knygos "Tą vakarą Dievas mirė". Knyga - apie gerus ir blogus žmones. Apie tai, kaip geri lieka neįvertintais, o blogi - pasiekia aukštumas. Priverčia susimąstyti. Mūsų kelionė ilga, bet kadangi važiuojam su persėdimais ir visur vėluojam - nuobodžiauti netenka.

Ir štai, Nida. Benas pasitinka ne "beniška" muzika ir kažkiek nuvilia - Merūnas švenčia savo jubiliejų ir mums lipant į kalną traukia vis aukštesnes natas. Tempiam kuprines aukštyn laiptais į Baltąjį kambarį su entuziazmu ir lengva baime - kaip čia reikės pranešti, kad jau atvykom... Aplanko jausmas, panašus į tą, kai keli metai po baigimo užsuki į mokyklą, o ten šeimininkauja jau visai nauji žmonės - tau nepažįstami. Sienos tos pačios, daiktai tie patys, prisiminimai tie patys, tik va veidai - visai nauji... Ir jau jautiesi svetimas. :)

Maniau, kad virtuvė stipriai pasikeis, kai dauguma kolektyvo - nauji veidai. Bet, regis, klydau (noriu tuo tikėti). Tiek, kiek pamačiau ir išgirdau per pusantros dienos tam Dievo užmirštam, bet mūsų numylėtam urve, leido man suprasti, jog ši vasara In Vino virtuvėje bus tokia pat smagi, kaip ir prieš tai buvusios. Netgi manau, kad visi tie žmonės gale vasaros (dėka Vitos ir Linos) pasileis plaukus, šliaužios iš vieno cecho į kitą vamzdžiais ir dainuos "Šokoladinė diena, o-o-o!" Ir šnekėsis su maistu. Ir tai bus taip pat normalu, kaip iki šiol. Nieko nebestebins, jei kas nors sėdės ant šaldytuvo ar gulės palindęs po stalu. Jei skraidys citrinos, morkos, obuoliai ar ištirpusių ledų saujos. Jei staiga, 1 h nakties užeis švarinimosi manija, ir niekas neis namo, nes iki paryčių visi šveis virtuvę. Nes TAKEŠI pyles narsolei vysada pasirošę ginti TAKEŠI pylis!!!


Žinot, kaip sakoma liaudyje, kai nematai - širdies neskauda. Galvojau, kad skaudės, nes ir vėl pamačiau darbą virtuvėj, ir žinau, kaip jo pasiilgsiu vasarą lindėdama savo ofisiuke tarp popierių krūvų.

BET!
ech, kaip aš klydau...
Man nei kiek neliūdna, atvirkščiai, džiaugiuosi, kad gavau progą pamatyti, kaip vyksta darbas be mūsų. Jis vyksta tobulai.

Dabar galiu ramia širdimi palikti ramybėj In Vino In Nida virtuvę - nes žinau, kad ji patikimose rankose.
Viskas bus gerai.
O jei kažkas bus blogai, žinau, kad jie padarys viską taip, kad būtų ir vėl gerai.

Stiprybės ir geros vasaros, Brigada nr. 2!
Kumštukas! :)

Nauja pradžia - nauji nuotykiai?

I have always believed, and I still believe, that whatever good or bad fortune may come our way we can alwaus give it meaning and transformit into something of value. -Hermann Hesse

Pradžios būna sunkiausios. Tą sakinį tikriausiai esate girdėję ne kartą ir ne du. Tiesa tokia, kad ne pati pradžia būna sunkiausia, o nusiteikimas į tą pradžią.

Vykau į Nidą su mintimi, kad viskas bus kitaip. Nežinojau, kaip reiks užkopti iki Dievų būveinės - baro, nežinojau, kaip sveikintis su žmonėmis virtuvėje, juk anksčiau atvykdavau jau tada, kai būdavo širdžiai mieli žmonės. Tik ne šį kartą. Tačiau norint tobulėti juk reikia pokyčių. 

Iš tiesų viskas prasidėjo dar tuomet, kai bėgau į paskutinį keltą, keliantį į Smiltynę, bėgau su nepažįstama panele, kuri jau kitą vakarą tapo tikrai senosios virtuvės šešėliu, dalimi. Pritapo mergaitė labai greitai ir sklandžiai prie senosios tvarkos. 

Atvykus į Nidą reikėjo pasidėti daiktus, todėl kopiau per mūsų tiek išbėgiotą, išvaikščiotą, nutryptą kalnelį, kuris pasirodė be galo ilgas ir iš tiesų labai panašus į Sizifo kalną.. Ar bent jau aš taip atrodžiau, kai kopiau su savo lagaminėliu, nes jau buvo kilusi mintis viską mesti ir parkritus verkti graudžiai pasikukčiojant..

Atsivėręs vaizdas ir nudžiugino, nes čia gi vasaros namai, tačiau ir nuliūdino, suvokus, kad tikriausiai nebebus taip, kaip anksčiau, nebegrįšiu iš darbo ir neskubėsiu su kuria nors iš mergaičių iki bankomato, neskubėsiu iš bankomato iki Fakso ir tikriausiai nebematysiu Gnomų šokių virtuvėje. Graudu..

Judam toliau. Pasisveikinus su Andriumi nubildėjau iki virtuvės, ir tik nusileidus suvokiau, senos tvarkos nelikę, teks imtis darbo.. Pirmą atvykimo vakarą pasielgiau labai negražiai, prašniukštinėjau virtuvėje šaldytuvus.. Ir suvokiau, žmonės nežino, kur kas turi būti.. Taip išmėtytus produktus belekaip nemačiau net tada, kai Petras dirbo..

Nauja diena, nauji iššūkiai.. Atėjau ir ėmiausi darbo.. Jau buvau puolusi kone į depresiją, kad nieko nėra seno virtuvėje, kad viską reikia perkeisti, kai netikėtai tarpduryje matau Robertą Žiogą. Taip taip taip, brangieji. Ir tą akimirką buvau tikrai laiminga, nes juk dviem lengviau kovoti už seną tvarką nei vienai.. Tai ėmėmės kartu darbo ir dienos pabaigoje virtuvė kaip tikri brigados namai, jau galima ir spalvų paragauti ir garstyčias patikrinti.. 

Kiekvienas virtuvės centimetras primena ankstesnius metus, linksmus nuotykius, išgyventus kartu. Nuėjus į plovyklą pamenu labai koordinuotai ir tiksliai besisukančią Liną, pamačius baziliką pamenu Karoliną, į duonos stalą pažvelgus, iškart prieš akis iškilo Astos atvaizdas, pamačius Džiugą, norėtųsi iš tikro matyti ir Dovilę. Jolita, kažkodėl, nežinau kodėl, kai pamačiau mūsų baltas kepures, prisiminiau tave ir tavo nesmunkančius plaukus.. Tačiau juokingiausia buvo tai, kai virtuvėje kalba pasisuko apie blynus, ir iš niekur atsirado Robertas, su ta nuotrauka, mano blynų nuotrauka.. Kartais seni įpročiai nedingsta..

Tačiau virtuvė juk ta vieta, kur visada linksma, todėl daviau sau žodį, jog niekada čia nebus liūdna, kad niekas nesipyks, nebent tik dėl to, kas ką paruoš pirmas. Kol kas dar viskas vyksta pagal mano planą, nėra liūdna, kartais gal nuobodu, bet tikrai neliūdna. Nors liūdna, kad nėra nei kitkat ledų, nei su riešutukais.. Bet viskas bus gerai, bent jau aš taip manau. 

Laukiu atsidarant Fakso, įdomu, kaip viskas klostysis šią vasarą.. Ar bus Cuba Party, ar Vitos Dvigubų Festivalis, po kurio dažniausiai yra sakoma tik viena frazė "Ačio". Tai laukiu aš savo damučių atvykstant, nepasididžiuojant, nes juk Nida be jūsų kaip pajūris be gintarų.. 

Norėtųsi žinoma atsisveikinti kaip nors iškilmingai, bet neatsisveikinsiu, nes juk puikiai suvokiam tai, jog susitiksim, ne kartą ir ne du. ne tik nauja virtuvės brigada girdės legendas apie Karoliną, Jolitą, Astą, Ritą, Dovilę, Liną bet ir mano vaikai, jų vaikai ir anūkai. 

Tai tariu "Ačio", kad skaitėt ir iki susitikimo, mielos damos..

Apie liūdesį, kitą šeimą ir dalykus, kurių niekada nepamiršiu.

"In the end, we'll all become stories." 

                                                   - Margaret Atwood


Žinot tą liūdesį ir savotišką skausmą dėl dalykų, kurie niekada nebe pasikartos?
Toks liūdesys man užeidavo vaikystėje, kaskart grįžtant iš kaimo namo. Kaskart bebaigiant suvalgyti braškinių ledų porciją. Kaskart, klausant savo mėgstamiausios dainos pabaigos.
Toks pat liūdesys apima ir dabar, kai suprantu, kad į Nidą negrįšiu. Bent jau taip, kaip iki šiol grįždavau - gyventi. Tris nuostabius vasaros mėnesius išdidžiai galėdavau Nidą vadinti savo Namais. Tačiau, kaip užaugę vaikai palieka savo gimtus namus, taip ir aš palieku Nidą. Žinau, grįšiu čia dar daug kartų, bet jau tik kaip svečias.

Jūs net neįsivaizduojate, kiek DAUG man davė dvi vasaros Nidoje.
Dievinau tas dienas, kai šviesdavo saulė ir eidavome prie jūros.
Dievinau tas dienas, kai lydavo ir mes sėdėdavom baltam kambary, valgydavom užpilamas sriubytes ir žiūrėdavom "Marimar".
Dievinau tą garsą, kai ryte vėjas pro atdarą langą plaiksto sunkią užuolaidą ir kažkur kitoje kambario pusėje ūžia ventiliatorius.
Dievinau tas dienas, kai reikėdavo eiti į darbą.
Dievinau ir tas, kai į darbą nereikėdavo.
Dievinau rytus, kai man leisdavo "pavogti" vieną kitą lietinį, kurį kaip kokią plotkelę, dalindavomės su Vita.
Dievinau vakarus, kai tvarkant virtuvę muzika grodavo taip garsiai, kad išmušdavo visas blogas mintis iš mūsų pavargusių sielų.
Dievinau "Faksą", kuris mus priimdavo net ir pervargusias, purvinas ir klaikiai piktas.
Dievinau mūsų šefus, kurie net ir galėdami būti blogiausiais pasaulyje, būdavo geriausi pasaulyje.
Dievinau maisto karus, skraidančius pyragus, šokinėjančius česnakus ir ledus, kurie visada būdavo arba per daug sušalę, arba per daug ištižę.
Dievinau tuos momentus, kai reikėdavo lipti ant stogo išdžiaustyti skalbinių.
Dievinau mūsų balkoną ir tai, kaip jis virsdavo tarpkambarine diskusijų erdve visais gyvenimo klausimais.
Dievinau Pepę, kuris visada atrodydavo kietesnis nei mes.
Dievinau tą faktą, kad visos vaikštom Vitos padarytomis šukuosenomis ir dažomės Dovilės atvežtomis priemonėmis. Kaip kokia didelė šeima, kuri viskuo dalinasi.
Dievinau mūsų kambarį net ir tada, kai tampėm čiužinius statydamos "White Room Chill Out Lounge Bar".
Dievinau tas vasaras nuo pradžios iki pat pabaigos ir dar toliau.

Dievinau žmones, su kuriais dirbau ir gyvenau.

Mes buvome kumštukas. Mes buvome komanda. Mes buvome Šeima.


Sako, nereikia verkti dėl to, kas baigėsi, geriau nusišypsoti, kad tai apskritai įvyko. Ir aš šypsausi. Pro ašaras.
Nes kad ir kas nutiktų ateityje, aš niekuomet nepamiršiu Nidos.

Konferencijų salės damos, mes pamiršome savo tinklaraštį, kuris taip sunkiai gimdomas, niekada taip ir neišvydo ir nepasigerėjo marguoju pasauliu!
Skaitau tuos, deja, tik du įrašus ir negaliu neprisiminti visko, kas gera mums nutiko praėjusią vasarą. Tam tikra prasme, teisinu mus visas: mes nepildėme mūsų dienoraščio vien dėl to, kad tam paprasčiausiai neturėjome laiko, o ir noro tarp darbo ir nuostabiausių iki šiol mano gyvenimo vakarų paprasčiausiai nelikdavo
Bet juk tai nėra taip blogai. Visa tai taip stipriai įsirėžė į mūsų atmintį, jog iki šiol gyvename vien tuo, kas gero, o kartais ir karčiai juokingo, su trupinėliu "andriškos" ironijos mus ištikdavo. Ir kaip gera žinoti, kad aš ten buvau! Gėriau daug alaus ir jokio midaus, ragavau kiekvieną dieną, net tada, kai skonis būdavo nepakenčiamas.
Kai šiuo metu palaikome savo ryšius laidais ir retais susitikimais, aš žinau viena: niekada netikėjau, kad per dvi vasaras įmanoma surasti tokių žmonių, kurie, turiu tam daug noro, pasiliktų mano gyvenime amžinai. Ir tik neseniai pagalvojau, kad čia būta likimo galios - juk ne veltui sutikome viena kitą: visos tokios skirtingos ir tuo pačiu panašios, kažkuo papildančios viena kitą ir atleidžiančios viską, kas galbūt kitiems atrodytų neteisinga ir gėdinga. Aš laukiu, kad gyvenime nutiktų kažkas, kai aš suprasiu, dėl kokių priežasčių sutikau būtent Jus, o ne bet ką kitą iš šio pasaulio.
Niekada nemokėjau užbaigti to, ką  noriu parašyti. Ir bet kokios mokykloje ar universitete duotos formulės manęs to taip ir neišmokė. Todėl aš neužbaigiu. Vis tiek dar niekas šioje istorijoje nebaigta. Ir mes būtinai tai pratęsime. Jei ne su tokiu sprogimu kaip ankščiau, tai bent jau panašiai.Esu įsitikinusi, kad mes vis dar norime sukurti naujų istorijų ir legendų.

P.S.

Norite mano 7 vasaros akimirkų? Mano atmintyje tai sustojo amžiams, lyg būtų nuotraukos.

1. Tempiu savo perpildytą lagaminą į stotelę, iš kurios autobusu pajudėjau link Nidos.
2. Mūsų šviesus kambarys.
3. Ryto kvapas, kai dar mieganti einu darbą.
4. Žvaigždėtas dangus prie jūros.
5. Apšviestos  Nidos gatvės.
6. Faksas.
7. Jūs.